Po vyskupų sinodų apie šeimą Pranciškaus paskelbtas dokumentas „Amoris laetitia“ yra tituluojamas „apaštaliniu paraginimu“. Tai įrankis kiekvienai vyskupijai, kiekvienam ganytojui, sprendžiant šeimos sielovados klausimus. Jis gimė iš patirčių visuotinėje Bažnyčioje ir yra skirtas visuotinei Bažnyčiai.
Kelis kartus pats popiežius buvo paminėjęs, kad apaštalinio paraginimo centras yra penktas ir šeštas skyriai apie meilę santuokoje bei apie meilės vaisingumą. Šių skyrių šviesoje reikia vertinti ir kitus.
Praktinės sielovados požiūriu svarbus aštuntasis skyrius, pavadintas „Lydėti, įžvelgti ir įtraukti silpnumą“. Jo dėmesyje yra naują sąjungą sudarę išsituokusieji ir kiti sudėtingose, skaudžiose situacijose esantys tikintieji.
Remiantis „Amoris laetitia“ vyskupijos įvairiose šalyse išreiškė naujas sielovadines nuostatas ir parengė naujas sielovadines gaires, skirtas žmonėms tokiose situacijose. Spalio 15 dieną tai padarė Liono arkivyskupas kardinolas Philippe Barbarin. Galima priminti, kad kiek anksčiau šiais klausimais pasisakė Havro ir Ruano vyskupijos. Tačiau Lionas atkreipia žvilgsnį ir todėl, kad tai seniausia krašto vyskupija, turinti didelį prestižą, o jos ganytojas tampa Bažnyčios Prancūzijoje primu.
Liono arkivyskupas paprašė atleidimo tų, kurie dėl savo situacijos išgirdo pasmerkimo, atmetimo žodžius, pasijuto nenaudingais ir nelaukiamais, pamirštant Jėzaus perspėjimą „neteisti“, kad patys nebūtume teisiami.
„Amoris laetitia“ siūlomas kelias nėra lengvas. Pernelyg dažnai, pasak kardinolo Barbarin, apaštalinio paraginimo turinys yra susiaurinamas iki leidimų arba draudimų. Yra sakančių, kad po „Amoris laetitia“ viskas „plaukioja“, kad „viskas leidžiama“. Tačiau popiežius tikrai neketina panaikinti Jėzaus žodžių – „ką Dievas sujungė, žmogus tegu neišskiria“.
Paraginimo rūpestis yra palydėjimas ir sutaikymas, kritiškai pasisakant apie šaltą ir kietą įstatymo taikymą, kuris panašus į „akmenų svaidymą“ į žmonių gyvenimus. Už to slepiasi ne teisumas, o sunkiems atvejams užverta širdis. O kiekvienas toks atvejis yra savitas, jam gali netikti kitais atvejais galiojusi praktinė tiesa, tvirtina popiežius, remdamasis šv. Tomu Akviniečiu. Moralinė ir sielovadinė norma nėra, sakė kardinolas Barbarin, tarsi kelių kodekso taisyklės, kurios galioja visiems be išimčių. Kita vertus popiežius perspėja nenuslysti į kitą kraštutinumą – praktinės įžvalgos individualios situacijos atžvilgiu nevalia pakelti iki normos lygmens.
Ką pasakyti apie naują sąjungą sudariusius? Apie galimybę jiems priimti Eucharistiją? Per savo kunigo gyvenimą, pasak kardinolo, jis matė nuostabių liudijimų, kai tikintieji, suvokdami sakramentų organišką vienybę, išgyvenamą sandoroje su Dievu, neidavo Komunijos. Tai, be abejo, buvo jiems skaudu. Bet tuo pat metu jie liudijo didelį tikėjimą, kad Dievas suteiks visko, ko reikia, kad jie toliau galėtų eiti savo keliu. Liono arkivyskupas priminė 20 amžiaus pradžios rašytojo ir mąstytojo Charles’io Peguy pavyzdį. Šis atrado tikėjimą jau brandžiame amžiuje. Jo žmona atsisakė priimti, kaip kad jis būtų norėjęs, santuokos sakramentą. Dėl šios priežasties jis neidavo Komunijos. Viename laiške savo situaciją jis pakomentavo taip: jei kažkam jis gali atrodyti „ekskomunikuotas“, tai pats gerai žino, kad nebėra „ekskrikščionis“.
Tačiau tuo atveju, kai išsituokęs ir vėl vedęs nebeištveria negalėdamas priimti Komunijos ir dėl šio vidinio deginimo nusprendžia visai nebeateiti į Mišias, būtų absurdiška ir nežmogiška mojuoti draudimo ženklu. Tai lemtų dar didesnį trūkį ir užsidarymą. „Kai kas nors gyvena tokioje situacijoje ir nusprendžia sąžinėje eiti Komunijos, tegu niekas jo neteisia“, sakė kardinolas, dar kartą pabrėždamas, jog tai neturi reikšti savivalės, tačiau asmens priėmimą tokio, koks yra ir kur yra konkrečiame gyvenimo etape. Toks asmuo yra palydimas savo dvasinėje kovoje, nepamirštant padėti suprasti sakramentų vienybę.
Pasak kardinolo Barbarin, Bažnyčios istorijoje nuolatos aptinkame dvigubą žvilgsnį į Eucharistijos orumą. Per kiekvienas Mišias, romėnų šimtininko žodžiais, prisipažįstame, kad nesame jos verti, bet priimame, kad pasveiktume. Tuo tarpu apaštalas Paulius korintiečius griežtai perspėja apie atsakomybę už „nevertą“ Viešpaties kūno ir kraujo priėmimą. Šv. Jonas Auksaburnis teigė, kad jei asmuo nevertas, negalima jam teikti Komuniją, net jei tai būtų imperatorius. Šv. Kirilas Jeruzalietis tvirtino priešingai: Komunijos labiausiai reikia nusidėjėliams, kad sveiktų. Abu jie pripažinti Bažnyčios mokytojais. (Vatikano radijas)
